• Kaip gyventi su sunkiu vaiku?

    Posted on 2013/03/27 by admin in Straipsniai.

    Norėčiau konkrečių patarimų arba kelių užsiėmimų su vaiku būtent šiais klausimais. 8      metų vaikas mokykloje nekelia jokių problemų, bet namie yra tikras tironas – manipuliuoja,   šantažuoja tėvus, neklauso, kelia isterijos priepuolius, naktimis šlapinasi į lovą ir pan.

    Be to, jis sveria vos 22 kg ir nuo vaikystės turi problemų su maistu – valgo gal tik 10 maisto produktų, daugybės maisto produktų niekada nėra paragavęs ir griežtai atsisako tai daryti. Jei baudžiame už neklausymą, neduodami žiūrėti televizoriaus ar kompiuterio, jis atsisako valgyti, jei šių dalykų nebus. Reikalauja jį maitinti. Dėl maisto problema labai sena, lankėmės ir vaiko raidos centre ne vieną kartą, filmavo, su kitais vaikais prie stalo sodino – be rezultato.

    Tada jis valgė tik dešreles (būtent tos pačios rūšies, tik su pomidorų padažu), tai liepė jomis ir maitinti kol nusibos. Iš tiesų po kelių mėnesių nebepatiko dešrelės. Dabar valgo pagrinde vien tik blynus ir tam tikra maistą iš kavinės. Kartais sako, kad nori valgyti, bet nežino ką. Mokyklos valgykloje jau antri metai perka tik riestainį arba lazdeles, kai palikdavome prailgintoje grupėje iki 18 val., Tai daugiau nieko ir nevalgydavo.

    Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

    KAIP GYVENTI SU SUNKIU VAIKU?

    Manau, kad jūsų vaiką tikrai galima pavadinti „sunkiu vaiku“. Tai reiškia, jog jis pagal eilę požymių – elgesį, sunkų prisitaikymą prie naujo maisto, emocijų intensyvumą – yra tikrai nelengvas auginti, o kartais tiesiog veda jus iš proto.

    Tokie vaikai iš tiesų keičiasi su amžiumi, tačiau to pasikeitimo negali tiksliai numatyti. Tarkime, galima tik hipotetiškai numatyti, kad po kelerių metų jis taps lėtesnis, užtat jautresnis. O gali būti, kad jis visiškai prisitaikys prie aplinkos, bet kaip ir dabar, valgys tik vieną maisto produktą.

    Kadangi jį stebėjo vaikų raidos specialistai, manau, jog jie yra pasakė jums kelis svarbius dalykus. Ir jums tikrai neverta ieškoti dar kitokių – gudresnių ar „stipresnių“ gydytojų, kurie stebuklingu būdu padarytų jūsų vaiką „šilkiniu“. Apskritai vertėtų atsargiai žiūrėti į galimybę aplinkos poveikiais „sutvarkyti“, „perlaužti“, „perauklėti“ sunkų vaiką.

    Psichologų tyrimai, tarkime, 1956-1988 atliktas Thomas, Chess ir Birch ilgametis tyrimas parodė, jog čia dažniausiai veikia užburtas ratas. „Lengviems“ vaikams tėvai dažniausiai netaiko didelio spaudimo, o štai „sunkiuosius“ dažniau ima barti, laužyti, kovoti su jais. Tai tik sustiprina jų protesto reakcijas, o tai, savo ruožtu, dar labiau pykdo tėvus. Ratas užsidaro, o rezultatas priešingas.

    Todėl tyrėjai pasiūlė vieną, jų nuomone, idėją: išmokti priimti, kad vaikas tikrai yra „sunkus“. Ir nebandyti savo poveikiais jį keisti. Ką, beje, ir pasiūlė jums vaikų raidos centre, sprendžiant dešrelių klausimą. Kaip matėte, vaikas pats po kiek laiko persisotino dešrelėmis ir jų atsisakė.

    Jūs rašote, kad jūsų vaiką netgi filmavo. Ta proga patarčiau jums pažiūrėti šiuo metu populiarų „Youtube“ filmuką apie baltarusių vaiko priklausomybę nuo kompiuterio. Ten labai gerai matosi, kaip vyksta kova tarp motinos ir užsispyrusio vaiko. Manau, kad jums bus naudinga pamatyti, kaip tai atrodo iš šono. O kai pamatai situaciją iš šono, pasidaro aiškiau, ką daryti verta, o ko- ne.

    Tai reiškia, jog užuot ieškoję būdų paveikti savo vaiką, jūs renkate daugiau informacijos apie tai, kas vyksta tarp jūsų ir jo. Jums gali pasirodyti tai nepraktiška: juk vaiką reikia keisti, o ne stebėti – tačiau patikėkite: kartais stebėti yra geriau, nei keisti. Kaip sakydavo žvalgybos rezidentams senuose filmuose apie šnipus: „Apsigyvenkite, apsižvalgykite, ir – jokios saviveiklos! Ramiai laukite mūsų nurodymų: mes jus rasime“.

    Trečias patarimas gali pasirodyti jums veiksmingesnis. Pabandykite surasti knygą, kurią parašė gyvūnų dresuotoja Karen Pryor. Ji vadinasi „Neriaumokite ant šuns“, o išleista ji anglų kalba („Dont shoot the dog!”) ir rusų („ Не рычите на собаку”). Joje jūs rasite labai aiškius ir konkrečius nurodymus, kaip dresuojant gyvūną galima pakeisti jo elgesį.

    Iš visų principų, kuriuos išvardija autorė, man asmeniškai artimesni tokie:

    nepalaikykite neigiamo elgesio nei pozityviu, nei negatyviu dėmesiu;
    palaikykite pozityviai tinkamą elgesį;
    susiekite neigiamą elgesį su signalu, įvaldykite jį, o po to nuimkite signalą.

    Visa tai aš rašau ne todėl, kad noriu perauklėti jus ar nukreipti į savo pusę – tiesiog šie būdai pasirodė efektyvesni, nei, tarkime, bausmės ( „neleidžiame žaisti kompiuteriu“), kritika, gydymas vaistais ar geru pavyzdžiu. Vaikai tiesiog yra skirtingi, ir ieškoti savo ar vaiko kalčių – pats nevaisingiausias kelias. Žinau tai ne tik iš savo klientų istorijų, bet ir iš savo, kaip tėvo, patirties.

    Galima netgi pasakyti, kad su kiekvienu vaiku yra nauja tėvystė – tai tiesiog tokia mokykla, o anaiptol ne pasiekimų konkursas. Kiekvienas vaikas kažko išmoko savo tėvus, ir jūsų vaikas taip pat gali išmokyti jus kai kurių naudingų savybių (tarkime, užsispyrimo ar mokėjimo pasirūpinti savo norais).

    Ar dažnai būna tokių vaikų psichologų-psichoterapeutų darbe? Taip, elgesio sutrikimai bei neurotiniai simptomai (tarkime, šlapimo nelaikymas) – pakankamai dažni ir vargu ar jie tęsiasi paauglystėje – tuomet atsiranda savų rūpesčių ir savų problemų. Beje, pastebėta, kad aktyvūs, daug pasiekiantys ir įtakingiausi pasaulio žmonės dažniausiai išauga būtent iš „sunkių“ bei „nepatogių“ vaikų – apie tai taip pat galite rasti daug medžiagos internete.

    Taigi laikykitės išmintingo kelio, būkite toliaregiai ir mokykitės, gerbiama sunkaus vaiko mama.

    Sėkmės.
    Olegas Lapinas

    Rašykite: psichologui@delfi.lt

Comments are closed.